Psichologija į mano gyvenimą atėjo tada, kai buvau jai pasiruošusi. Ne kaip profesinis pasirinkimas „nes reikia kažką daryti“, o kaip natūralus gyvenimo patirčių tęsinys. Savo karjeros pradžioje dirbau srityse, kur reikėjo struktūros, sprendimų ir nuolatinės atsakomybės – komunikacijoje, administraciniame darbe versle. Nors iš išorės viskas atrodė stabilu ir logiška, tačiau viduje vis stiprėjo jausmas, kad noriu ne tiek veikti, kiek jausti ir suprasti. Ne tik daryti, bet ir būti santykyje – su savimi ir su kitais.
‍
Mano pažintis su terapija prasidėjo iš kliento pozicijos. Tai buvo patirtis, kuri pamažu keitė ne tik mano savijautą, bet ir požiūrį į gyvenimą, sprendimus, santykius. Ilgainiui supratau, kad tai, kas vyksta terapiniame santykyje, nėra greiti patarimai ar taisymai. Tai erdvė, kurioje žmogus gali sustoti, išgirsti save, mokytis gyventi sau palankiausiu būdu.

Į psichologijos studijas įstojau jau brandžiame gyvenimo etape ir tai buvo vienas aiškiausių „taip“ mano gyvenime. Studijų metu supratau, kad visa iki tol sukaupta patirtis – darbas su žmonėmis, sprendimų priėmimas, atsakomybė, santykiai, krizės ir perdegimai yra didžiausias mano turtas. Psichologija tapo prasmingu visų ankstesnių patirčių tęsiniu ir integracija.
‍

Šiandien darbe man svarbiausias yra ryšys. Gyvas, saugus, pagarbus. Toks, kuriame nereikia būti teisingu, stipriu ar susitvarkiusiu. Toks, kuriame galima ateiti su abejonėmis, nuovargiu, pykčiu, gėda ar tuštuma – ir būti priimtam.
‍
Tikiu, kad pokytis vyksta ne per spaudimą, o per supratimą. Ne per „reikia“, o per leidimą sau būti ir pamažu rinktis kitaip. Mano darbas teikia man gilią prasmę ir tylų džiaugsmą. Kiekvienas žmogus, kuris ryžtasi ateiti į terapiją, man yra gyva ir autentiška istorija, verta dėmesio ir pagarbos.
‍
Jeigu šiuo gyvenimo etapu ieškai vietos, kur galėtum sustoti, pasikalbėti, geriau suprasti save ar tiesiog nebūti vienas su tuo, kas sunku – kviečiu susitikti.